Iš to meto spaudos: „ Jurbarkas – kokioje puikioje vietoje jis pastatytas. Trijų upių santakoje. Nemuno su Mituva ir Mituvos su Imsre. Iš šiaurės ir rytų – aukštumos, vakaruose – miškas, pietuose – Nemunas, už kurio gražus Kidulių dvaro parkas. Pats miestelis slėnyje ir labai primena Kauną. “ Lietuva, 1924m.
Objektai: Veliuonos krašto žmonės ir įvykiai, užfiksuoti žymaus tarpukario fotografo Antano Mickaus stiklo negatyvuose, ir vis dar veikiantis Mickaus dumplinis foto aparatas; tiltų sostine tituluojamas Jurbarkas turi net 26 tiltus per upes, vienas jų - tarpukariu statytas tiltas per Mituvą, ant kurio per visą okupacijos laikotarpį išliko Vyčio bareljefas; iki šių dienų beveik nepakitusi Jurbarko gaisrinė - tik garažų vartai tarpukariu buvo mažesni, nes į gaisrą važiuodavo arkliais ; vienas ryškiausių tarpukario architektūros objektų - valstybinė plaučių ligų ligoninė; Vytauto Didžiojo paminklas, sakoma, jog skulptorius Vincas Grybas Vytauto veidą sukūrė iš trijų jurbarkiečių veidų.
Jurbarkas - apie ugnies žąsis, beveik pusantro metro skersmens Vytauto Didžiojo karūną, Antaną Šabaniauską ir konkurenciją dėl žuvies Nemune.
„Jurbarkas toks kraštas, kur mes neturim sienos tik su dzūkija.“
Jurbarkiečiai kitą krantą pravardžiavo „liociais“, o „liociai“ jurbarkiečius – „karnavyžiais“. „Šaunumo reikalas buvo nuvažiuoti už Nemuno ir ten įlįsti į kokius šokius ir sukelti peštynes. Mano senelis su savo broliais irgi jaunystėje tuo užsiiminėjo.“
Grįžti atgal
„Jurbarkas buvo antras po Kauno Lietuvos upinis uostas.“