MARŠRUTAI
Gdynė – Lodzė – Varšuva
Gdynė-Torunė-Vloclavekas-Lodzė-Katovicai-Krokuva-Varšuva
Lodzė

Tarpukariu pirmasis daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartalas (Józefo Montwiło-Mireskio kvartalas) - modernūs butai su visais patogumais, gyventojų vadintas „Rojumi žemėje“.
Tarpukariu Lodzė - Lenkijos tekstilės pramonės centras, vadintas „lenkų Mančesteriu“. Iš visos Europos darbininkai atvykdavo į Lodzę ieškoti darbo. Ilgiausias kvartalo namas dėl jo formos buvo vadinamas „Pjūklu“. Svečiuosimės pas šio kvartalo gyventoją Voicechą Mariją Tarševskį, kuris dalinsis prisiminimais apie karo ir pokario metų vaikystę, pasakos apie savo tėvą, kalėjusį Aušvice. Meno istorikė Ana Ozaist-Pšybyla pasidalins senelio šeimos istorija. Išgirsime ištraukos iš Anos senelio dienoraščio.

Ką pamatysi Lenkijos krikščioniško jaunimo asociacijos (YMKA) rūmai (arch. Wiesław Lisowski) - pirmasis uždaras baseinas. Tomašovo dirbtinio šilko fabriko gyvenamasis namas (arch. Izaak Gutman) - prabangus modernizmas. Po karo Lodzė tapo neoficialia Lenkijos „laikinąja sostine”. „Meyrio pasažas“- XIX a. pirmoji privati miesto gatvė su mokamu įvažiavimu, telefono linija bei kanalizacija. YMKA rūmuose buvo įrengtas uždaras beseinas, rūmai buvo šildomi oru. Sužinosite, kad pasaulinio garso pianistas Artūras Rubinšteinas gimė Lodzėje. Lietuvių muzikų – pedagogo ir kompozitoriaus Vinco Bacevičiaus šeima taip pat gyveno Lodzėje. Vienoje seniausių ir prestižiškiausių Lodzės kino mokyklų, mokėsi A. Waida, K.Zanussi ir R. Polanski. Pamatysite ištraukas iš Lodzės kino mokyklos absolventų sukurtų filmų.
Ką sako žmonės
iš akies ir iš širdies
dr. Tomasz Błaszczak,
istorikas
Ant šio parketo 1948 metais Lodzės YMKA laimėjo Lenkijos krepšinio čempionatą.
Aleksandra Sztuka-Tulińska,
paveldo specialistė
Lenkijos architektūroje 3-jame deš., buvo būdinga grįžti prie - dvarų, Zakopanės stiliaus – net Art Deco rėmėsi liaudies tradicijomis. O 4-jame deš. atėjo toks metas, kai Lenkija norėjo išskleisti sparnus, pasirodyti pasauliui.
Voicechas Marija Tarševski,
kvartalo gyventojas
Žibintai buvo dujiniai. Vakarais eidavo žmogus, tokiu kabliuku patraukdavo ir uždegdavo, o rytais užgesindavo. Daug keliavau po pasaulį, bet visada grįžtu čia. Tai kažkas, ko aš nemoku apibūdinti.
Mums įdomi tavo nuomonė.
Pasidalink savo patirtimis, jei jau buvai šiame mieste